Betulijos apgula
1Kitą dieną Holofernas įsakė visai savo kariuomenei ir visiems sąjungininkams, kurie buvo prisijungę, palikti stovyklą ir žygiuoti prie Betulijos, užimti perėjas į aukštumų sritį ir pradėti karą su izraelitais. 2Tą pačią dieną jų kariai leidosi į žygį. Iš viso kariuomenės buvo šimtas septyniasdešimt tūkstančių pėstininkų ir dvylika tūkstančių raitininkų, neskaičiuojant mantos gurguolės ir didžiulės minios ją lydinčių pėsčių karių. 3Pasistatę stovyklą slėnyje netoli Betulijos, šalia šaltinio, jie išsidėstė visame plote nuo Dotano iki pat Belbaimo ir nuo Betulijos iki pat Kiamono priešais Esdreloną.
4Matydami tokią daugybę, izraelitai buvo apimti siaubo ir sakė vieni kitiems: „Dabar jie nulaižys švariai visą kraštą. Nei aukštieji kalnai, nei slėniai, nei kalvos nepajėgs jų svorio išlaikyti!“ 5Nepaisydami to, visi griebėsi ginklų ir uždegę laužus bokštuose visą tą naktį praleido sargyboje.
6Antrą dieną Betulijos izraelitų akivaizdoje Holofernas išrikiavo visus savo raitininkus. 7Išžvalgęs miesto prieigas ir suradęs šaltinius, tiekusius vandenį, užgrobė juos ir pastatė prie jų karių sargybą. Po to sugrįžo pas savo karius.
8Tuomet atėjo pas jį visi Ezavo palikuonių didžiūnai, visi moabitų vadai ir pajūrio srities pareigūnai tardami: 9„Tepaklauso mūsų valdovas patarimo, kad tavo kariuomenė neturėtų jokių nuostolių. 10Ši tauta – izraelitai – pasikliauja ne savo ietimis, bet aukštumu kalnų, kuriuose gyvena. Savaime suprantama, kalnų viršūnes pasiekti nėra lengva. 11Užtat dabar, valdove, nekovok su jais lemiamų kautynių gretomis, ir nė vienas tavo karys nekris. 12Lik savo stovykloje ir laikyk visą kariuomenę prie savęs, o tavo tarnai tepaima į savo rankas šaltinį, tekantį kalno papėdėje, 13nes iš jo visi Betulijos gyventojai apsirūpina vandeniu. Taigi troškulys juos nukamuos, ir miestas bus priverstas pasiduoti. Tuo tarpu mes ir mūsų vyrai užkopsime ant aplinkinių kalnų viršūnių ir pasistatysime ten stovyklas, kad neleistume nė vienam išeiti iš miesto. 14Badas juos nukamuos drauge su žmonomis bei vaikais ir nė kalavijui jų dar nepalietus jie jau tysos savo miesto gatvėse. 15Taip tu priversi juos brangiai mokėti už tai, kad maištavo ir nenorėjo tavęs taikiai pasitikti“.
16Holofernui ir visiems jo pareigūnams tie žodžiai patiko. Tad jis įsakė vykdyti jų pasiūlymą. 17Todėl moabitų būrys drauge su penkiais tūkstančiais asirų pajudėjo į priekį. Pasistatę stovyklą slėnyje, jie paėmė izraelitų vandens telkinius ir šaltinius. 18Ir edomitai, ir amonitai leidosi į žygį ir išsidėstė aukštumų srityje priešais Dotaną, pasiųsdami dalį savo vyrų į pietryčius, netoli Chuso, šalia Mochmūro slėnio esančio Egrebelio link. Likusioji asirų kariuomenė išsidėstė lygumoje, apdengdama visą žemės paviršių. Palapinės ir mantos gurguolės sudarė milžinišką stovyklą, nes jų buvo nepaprastai daug.
19Netekę drąsos, izraelitai šaukėsi Viešpaties, savo Dievo, nes visi priešai buvo juos apsupę, ir nebuvo kelio pabėgti pro gretas. 20Visa asirų kariuomenė, pėstininkai, kovos vežimai ir raitininkai, laikė juos taip apgulę trisdešimt keturias dienas. Visi Betulijos gyventojų tvenkiniai ištuštėjo 21ir vandens talpyklos nuseko taip, kad niekas negalėjo nė kartą per dieną numalšinti troškulio, nes geriamasis vanduo turėjo būti seikėjamas. 22Vaikai buvo suglebę, o moterys bei jauni vyrai alpo iš troškulio ir netekę jėgų griuvo miesto gatvėse ir vartuose.
23Tada visi žmonės, įskaitant jaunus vyrus, moteris ir vaikus, suėjo pas Uziją bei miesto didžiūnus ir šaukė vienu balsu visų seniūnų akivaizdoje, sakydami: 24„Tebūna Dievas mūsų teisėjas! Jūs padarėte mums didelę žalą, neieškodami taikos su asirais. 25Dabar nėra, kas mums padėtų! Iš tikrųjų Dievas atidavė mus jiems į rankas, kad būdami ištroškę ir bejėgiai pultume prieš juos kniūbsti. 26Tad tučtuojau pašaukite juos ir atiduokite visą miestą kaip grobį Holoferno tautai ir visai jo kariuomenei. 27Geriau mums būti jų paimtiems į nelaisvę! Nors tapsime vergais, bet išliksime gyvi. Nereikės mums savo akimis žiūrėti į mirštančius mažylius ar paskutinį kartą atsikvepiančias žmonas ir vaikus. 28Mes šaukiame liudytojais prieš jus dangų bei žemę ir mūsų Dievą, mūsų protėvių Viešpatį, kuris baudžia mus už mūsų nuodėmes ir nuodėmes mūsų tėvų, kad šiandien darytumėte, ką esame pasakę“.
29Visi sueigoje vienu balsu pradėjo karčiai dejuoti. Jie balsiai šaukėsi Viešpaties, savo Dievo. 30Tada Uzijas tarė jiems: „Drąsos, mano broliai! Išsilaikykime dar penkias dienas. Iki to laiko Viešpats, mūsų Dievas, pasigailės mūsų ir mūsų visiškai neapleis. 31Bet jei toms dienoms praslinkus pagalba neateis, darysiu, kaip sakote“. 32Tai pasakęs, jis išskirstė vyrus į sargybos vietas, ir jie užkopė ant miesto sienų ir bokštų. Moteris ir vaikus jis pasiuntė kiekvieną į jo namus. Visas miestas buvo didžiai nusiminęs.
